„Karantinas mus nutolino, bet neatėmė progų mokytis. Deja, įvyko daugiau ne vien tik pamokų perkėlimas į virtualias platformas“ – tokiais žodžiais savo pranešimą soc. pedagogų gerosios patirties užsiėmime pradėjo Telšių r. Viešvėnų pagr. mokyklos soc. pedagogė E. Barsienė. Šiai minčiai pritarė ir jos kolegė G. Jachimovič iš Telšių Naujamiesčio mokyklos. Abi pranešėjos dalijosi mintimis apie soc. pedagogo vaidmenį nuotolinio ugdymo metu, savo pastebėjimais apie mokinių elgesį, iškilusias problemas ir iššūkius, mokinių ir mokytojų savijautą, nuotaikas.
Kaip pažymėjo E. Barsienė, karantinas ir nuotolinis darbas atskleidė dvi puses: iš pedagogų pareikalavo tobulinti skaitmeninio raštingumo įgūdžius, pergalvoti savo darbo metodus, išmokti dirbti ir bendrauti su ugdytiniais per atstumą, o mokiniams būti atsakingesniais bei ugdytis savarankiškumą. Su nemažais iššūkiais susidūrė ir mokinių tėvai. Sunkiausias metas visiems, tiek mokytojams, tiek mokiniams buvo praėjusių metų pavasaris, kuris įnešė chaoso ir pasimetimo, bet leido suprasti, kad dirbti ir gyventi reikės kitaip – be gyvo kontakto. Per visą tą laiką mokytojai mokėsi dirbti su įvairiomis skaitmeninėmis platformomis, nuotoliniu būdu tobulino dalykines kompetencijas. Naudodamiesi Microsoft Teams programa mes galime būti nevaržomi laike, paįvairinti pamokas, suskirstydami mokinius į grupeles, patalpinti juos skirtinguose kambariuose, dalintis video medžiaga, kurti su vaikais projektus… Viskas įmanoma ir puiku, bet tik trūksta vieno svarbaus dalyko – mes nematome, kaip vaikas jaučiasi už kompiuterio ekrano, nematome vaiko akių.
Didelis krūvis ir tempas, uždarumas padarė savo: daugelis mokytojų atsidūrė profesinio perdegimo rizikos grupėje, pablogėjo mokinių bendravimo ir socialinio gyvenimo galimybės, o tai pablogino vaikų emocinę savijautą, motyvaciją mokytis, įsitraukimą. Kaip rodo statistika, nuotolinis ugdymas menkai suteikia galimybę ugdyti(s) asmenybines, socialines, emocines kompetencijas. Šiuo laikotarpiu soc. pedagogui tenka nemažas krūvis, o ypač dirbant su spec. poreikių vaikais, kalbėjo G. Jachimovič. Nors visą tą laiką mes dirbome kontaktiniu būdu, bet bendra situacija veikė visus vienodai. Mokykloje įrengtos puikios edukacinės erdvės su moderniomis priemonėmis padėjo paįvairinti darbą. Darbą palengvino ir socialinių istorijų metodas, kurį naudoju antrus metus, pasakojo Giedrė, jis padeda mokiniams geriau suprasti aplinką, išmokti taisykles, būti savarankiškais. Vasaros atostogų metu organizuojame 3 savaičių stovyklas tiems ugdytiniams, kurių tėvai dirba ir negali prižiūrėti savo vaikų. Kadangi darbo metu laikomės griežtų taisyklių, su kolegomis neturime gyvo kontakto, todėl visiems darbuotojams trūksta tiesioginio bendravimo, pokalbių.
Abi lektorės patarė savo kolegoms: negalvoti negatyviai apie savo ugdytinius, nes tai tik paaštrina abipusę situaciją; leisti kuo daugiau savo mokiniams patirti sėkmę, kuri skatina motyvaciją; o svarbiausia – po darbo „išeiti“ iš mokytojo vaidmens ir saugotis nuovargio pasalūno.
Kolegos dėkojo Editai ir Giedrei už išsakytas mintis ir vertingus patarimus.
